Matydamas minias, Jėzus užkopė į kalną ir atsisėdo. Prie jo prisiartino mokiniai. Atvėręs lūpas jis mokė: "Palaiminti turintys vargdienio dvasią: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti liūdintys: jie bus paguosti. Palaiminti romieji: jie paveldės žemę. Palaiminti alkstantys ir trokštantys teisumo: jie bus pasotinti. Palaiminti gailestingieji: jie susilauks gailestingumo. Palaiminti tyraširdžiai: jie regės Dievą. Palaiminti taikdariai: jie bus vadinami Dievo vaikais. Palaiminti persekiojami dėl teisumo: jų yra dangaus karalystė. Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje". (Mt 5,1-12a)
DIEVO ŠIRDYJE
Jėzaus palaiminimai tarsi suvienija dvi vieną po kitos sekančias šventes: Visų Šventųjų iškilmę ir Vėlines. Liturgija siūlo ištrauką apie Kalno pamokslą tiek vienai, tiek kitai dienai. Tokiu būdu palaiminimai tampa šviesa, apšviečiančia ne vien tik pačius geriausius iš mūsų tarpo, kuriuos gerbiame, kaip šventuosius, bet visus, jau išėjusius iš šios žemės anksčiau už mus. Tai šviesa, kurioje esame visi: vargšai, svajotojai, naivuoliai ir raudantieji, sužeistieji ir atsivertusieji.
Kai Palaiminimų Evangelijos klausomės bažnyčioje, jie mums atrodo įmanomi ir labai gražūs, tačiau paskui tenka išeiti pro bažnyčios duris, ir tuojau suvokiame, kad, norint išgyventi šiame agresyviame ir kietame pasaulyje, esame priversti rinktis visiškai kitokį elgesį… tokį, apie kurį net nemąstėme bažnyčioje…
Vis dėlto, jei priimame palaiminimus, jų logika keičia širdį ir gali pakeisti pasaulį. Viskas keičiasi pagal Dievo planą. Savo palaiminimais Jėzus paaiškina susirinkusiems, kad Dievas nėra bešališkas, Jis jaučia silpnybę silpniesiems, pradeda nuo paskutiniųjų, pirmiausia eina į istorijos pakraščius, o, norėdamas pakeisti pasaulį, remiasi ne galingųjų pergalėmis, bet sėja teisingumą, kad nupjautų taiką.
Kas pasaulio kelionėje turi daugiau vilties širdyje? Turtuoliai ir garsenybės, ar veikiau trokštantieji teisybės sau ir kitiems, aistringi kovotojai už tiesą, nenaudojantys prievartos?
Kas randa savo širdžiai atgaivą? Tas, kuris yra labiau apsiginklavęs, stipresnis ir apsukresnis, ar besiilgintis taikos žmogus, žvelgiantis į pasaulį pasitikėjimo kupinu žvilgsniu, turintis kūdikio širdį, kurioje nėra klastos?
Sakoma, kad palaiminimai – tai Evangelijos širdis. Jei tai tiesa, tuomet Evangelijos širdyje yra Dievas, kuriam rūpi žmogaus džiaugsmas. Tai ne elgesio kodeksas ar įsakymai, bet geroji žinia apie tai, kad Dievas suteikia gyvenimą visiems, kurie skleidžia meilę. Tai užtikrinimas, kad jeigu žmogus rūpinasi kito laime, dangaus Tėvas pasirūpins jo laime.
Negana to, Viešpats sako, kad palaiminti yra ir visi tie, kurie šiame gyvenime nepadarė nieko ypatingo. Tai paprasčiausi vargšai, neįvardinti jokiais kitais epitetais, priversti kentėti dėl pasaulio neteisybės. Palaiminti vargšai, nes jų yra Karalystė, jau dabar, ne kitame pasaulyje! Jie palaiminti, nes Dievas yra su jais, o tai reiškia, kad su Juo ateina ir viltis, kurianti pasaulio istoriją.
Palaiminti, kurie liūdi… ir tai nereiškia, kad jie turi jaustis laimingi tuomet, kai jiems bloga. Viešpats ragina juos keltis, tvirtindamas, kad Dievas yra už juos ir keliauja per gyvenimą kartu su jais, Jis yra jų galybė!
Palaiminti gailestingieji… Jie parodo mums, kad mūsų dienos ištirpsta amžinybėje. Jie ten atras tai, ką gyvenimo kelyje davė kitiems: gailestingumą - žemės bagažą kelionei į dangų, ilgai kelionei į Dievo širdį…
Tai reiškia, kad ten yra vietos ir kiekvienam iš mūsų…
Mons. Adolfas Grušas
